BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie dėkingumą

2016-05-29 parašė vilmak9

Anksčiau, prieš kokius 5 metus, šitas žodis man nereiškė absoliučiai nieko. Aš gal net nesuvokiau jo prasmės ir reikšmės. Žinojau, kad toks žodis yra, bet man jis ir buvo tik žodis, tam tikra paradigma, sudėliota iš raidžių.

Sąmoningas žmogus nuolat jaučiasi dėkingas. Už ką? Už viską, kas vyksta jo gyvenime. Už sėkmes, o labiausiai už nesėkmes. Nes tik sąmoningas žmogus aiškiai suvokia, kad nesėkmė tai nėra nesėkmė, tai yra užduotis, kurią jam gyvenimas pateikė, ir į kurią atsakymo jis dar nerado. Teisingo atsakymo nerado. Teisingo tai situacijai, tai akimirkai. Nes kitą akimirką tas sprendimas jau gali netikti. Bet juk esmė yra tame, kad tinkamai, gyvenimiškai teisingai (mano galva, gyvenimiška tiesa yra skirtinga nuo moralinės tiesos) gali pasielgti tik tą vienintelę, nuostabią, niekad negrįžtančią akimirką.

Gyvenimas yra nuostabus, vienintelis, nepakartojamas. Tikras, gyvas, besikeičiantis. Daug geresnis ir įdomesnis nei amerikietiški kalneliai, spalvingesnis nei pati spalvingiausia vaivorykštė ir baltesnis ir juodesnis nei puikiojo zebro dryžiai. Nes gyvenimas duoda pamokas nemokamai. Ir tai tikrai nuostabu: vienintelis mokytojas, kuris moko nemokamai, bet labai kokybiškai. Tokių pamokų net už didžiausius pasaulio pinigus negausi niekur. Už ne pinigus - irgi.

Ir būtent už tas pačias skaudžiausias gyvenimo pamokas aš jaučiuosi labiausiai dėkinga. Nes jos labiausiai išaugino mane, įnešė daugiau sąmoningumo, tikro suvokimo apie pasaulį ir šito pasaulio žmones. Būtent per skausmą ir vyksta augimas, tobulėjimas, sielos kaip deimanto šlifavimas.

Žinoma, išmokta, suvokta, priimta gyvenimo pamoka yra geroji pusė. Blogoji pusė yra tada, kai žmogus neįstengia, nenori suvokti, ką jam nori pasakyti gyvenimas, ir jis galiausiai save sugniuždo, nužudo savo sielą, apleidžia ligomis savo kūną. Jis tikrai tuomet lieka tik vaikščiojančia daržove. Tokių žmonių savo aplinkoje pažįstu ir labai juos užjaučiu. Jie patys atima iš savęs galimybę pakilt į tokį aukštį, į kokį nori.

Aš manau, kad man tekusias gyvenimo pamokas išmokau sėkmingai. Ir viliuosi, kad tas pamokas, kurios man dar teks, irgi įveiksiu sau naudingiausiu, save labiausiai tausojančiu būdu. Kita vertus, pamokų, kurios dažnai pirmą akimirką atrodo kaip tikrų tikriausios visiškos nesėkmės, nereikia bijoti. Jos labai gerai parodo žmogaus potencialą, jo tvirtumą, lankstumą, stiprybes. Jos leidžia parodyti save tokį gerą, koks tik esi tą akimirką. O jei dar nesi, leidžia save sukurti tokį, kokį visada svajojai matyti ir sutikti. Argi ne tada veriasi visas pasaulio grožis prieš akis?

Mylėk. Svajok. Tikėk.

Rodyk draugams